Simono Daukanto Žemaitijos ortografija (1846–1864) (el. knyga) (skaityta knyga) | knygos.lt

Aprašymas

„Simono Daukanto Žemaitijos ortografija (1846–1864)“ skirta Simono Daukanto paskutinio Sankt Peterburgo etapo, taip pat Žemaitijos (Varnių, Kalnėnų, Papilės) ir Kuršo (Svirlaukio) laikotarpio lietuviškų rankraščių ir spaudinių rašybos analizei.

Tai dviejų ankstesnių tyrimų Simono Daukanto Rygos ortografija (1827– 1834) ir Simono Daukanto Sankt Peterburgo ortografija (1834–1846) tęsinys, paskutinė Daukanto ortografinės trilogijos monografija – devynių paskutinių jo knygų, devynių didesniųjų ir per 20 mažesniųjų jo rankraščių rašybos tyrimas. Identifikuoti keturi pagrindiniai Daukanto vėlyvosios rašybos etapai: 1) Sankt Peterburgo pabaigos ortografijos lūžis (apie 1846–1850 m.), 2) Varnių ortografijos lūžis (apie 1850–1855 m.), 3) Svirlaukio ortografijos lūžis (apie 1855–1859 m.) ir 4) Kalnėnų–Papilės ortografijos lūžis (apie 1859–1864 m.).

Grįžęs į Lietuvą Daukantas ėmė mažinti išskirtinius savo rašybos bruožus (diakritikus), iš simbolinės jo rašyba tapo tik pusiau simboline. Palimpsestinių raidžių identifikavimas atskleidė Daukanto rašybos raidos principus. Grafochronologijos metodas pagal grafemų keitimo tendencijas leido patikslinti daugelio Daukanto rankraščių rašymo laiką. Būtent Varnių laikotarpiu Daukantas daugiausia rinko žodžius ir rašė du lenkų-lietuvių kalbų žodynus, pirmajam mažesniajam naudojo pasenusio popieriaus likučius turbūt iš kažkurio Varnių archyvo.

Vėliausią savo istorijos veikalą „Pasakojimą“ daugiausia rašė Svirlaukyje, dar pildė, redagavo ir vėlesniu Kalnėnų–Papilės laikotarpiu. Mikalojaus Akelaičio įkvėptas apie 1858–1859 m. pradžią Svirlaukyje greičiausiai grįžo prie anksčiau mėgto kalbos tyrimo, interpretavimo. Kalnėnuose ir Papilėje domėjosi lietuvių dainomis ir jas užrašinėjo.

Po Daukanto mirties „Pasakojimo“ rankraštį dar redagavo Motiejus Valančius – 1976 m. antrajame Daukanto raštų tome paskelbtas būtent Valančiaus, o ne paties Daukanto redakcijos variantas.